Naujienos, kurias matai, nėra atsitiktinės
Kiekvieną rytą atidarydamas 15min, Delfi ar LRT svetainę, turbūt negalvoji apie tai, kodėl matai būtent tas naujienas, o ne kitas. Atrodo, kad viskas paprasta – redaktoriai parenka svarbius straipsnius, tu juos skaitai. Bet realybė yra kiek sudėtingesnė ir, atvirai sakant, gerokai įdomesnė.
Lietuvos naujienų portalai per pastarąjį dešimtmetį tapo ne tik informacijos šaltiniais, bet ir galingais viešosios nuomonės formuotojais. Ir tai vyksta dviem lygiais vienu metu – per žmonių priimamus redakcinius sprendimus ir per algoritmus, kurie veikia fone.
Algoritmas žino, ką nori skaityti (geriau nei tu pats)
Didieji portalai jau seniai naudoja turinio personalizavimo sistemas. Tai reiškia, kad du žmonės, atidarius tą pačią svetainę, gali matyti skirtingą naujienų srautą. Vienas gauna daugiau sporto, kitas – politikos, trečias – skandalų. Sistema mokosi iš tavo elgesio: kiek laiko praleidai prie straipsnio, ar grįžai atgal, ar dalijais turiniu.
Problema ta, kad algoritmai optimizuojami pagal įsitraukimą, o ne pagal informacijos kokybę. Straipsnis apie politinį skandalą su provokuojančiu antrašte generuos daugiau paspaudimų nei analitinis tekstas apie ekonomikos reformas. Portalui tai reiškia daugiau reklamos pajamų. Skaitytojui – tai reiškia, kad jis pamažu gauna vis labiau sensacingą, emociškai įkrautą turinį.
Redakciniai sprendimai: kas nusprendžia, kas svarbu?
Algoritmai – tik dalis istorijos. Redaktoriai kasdien priima šimtus sprendimų: kurią naujieną kelti į viršų, kokią antraštę parašyti, kiek vietos skirti vienai ar kitai temai. Šie sprendimai nėra neutralūs.
Lietuvos žiniasklaidos tyrinėtojai ne kartą atkreipė dėmesį į tai, kad portalai linkę perdėtai akcentuoti konfliktus, neigiamas naujienas ir emociškai stiprias istorijas. Tai nėra sąmokslas – tai tiesiog verslo logika. Neigiamos naujienos traukia daugiau dėmesio, tai žinoma dar nuo laikraščių laikų.
Tačiau yra ir subtilesnių mechanizmų. Straipsnio antraštė gali būti techniškai tiksli, bet vis tiek klaidinanti. „Politikas susitiko su verslininku” ir „Politikas slapta susitiko su prieštaringai vertinamuverslininku” – tai apie tą patį įvykį, bet sukuria visiškai skirtingą įspūdį.
Skaitytojo manipuliavimas: kada tai kerta ribą?
Manipuliavimas – stiprus žodis, ir ne visada jis tinkamas. Dalis to, ką portalai daro, yra tiesiog profesionalus žurnalistinis darbas: parinkti svarbias istorijas, pateikti jas patraukliai, pritraukti auditoriją. Bet yra momentų, kai tai perauga į kažką kito.
Clickbait antraštės, kurios žada daugiau nei straipsnis pateikia. Nuotraukų parinkimas, kuris iš anksto nuspalvina istoriją. Ekspertų citatos, atrinktos taip, kad patvirtintų jau pasirinktą naratyvo kryptį. Visa tai yra įrankiai, kuriuos Lietuvos portalai naudoja reguliariai – ir ne visada sąmoningai, nes tokie formatai tiesiog „veikia”.
Atskira tema – politinės įtakos klausimas. Nors didieji Lietuvos portalai deklaruoja redakcinę nepriklausomybę, savininkai ir reklamos davėjai netiesiogiai formuoja redakcinę politiką. Tai nėra Lietuvos specifika – tai visuotinė žiniasklaidos problema, bet jos ignoruoti nereikėtų.
Ką su tuo daryti, kai jau žinai
Suvokimas, kaip sistema veikia, jau savaime keičia santykį su ja. Kai žinai, kad antraštė sukurta maksimizuoti paspaudimus, imi į ją žiūrėti kritiškiau. Kai supranti, kad algoritmas rodo tau tai, ką jau mėgsti, pradedi aktyviau ieškoti alternatyvių šaltinių.
Lietuvoje žiniasklaidos raštingumo ugdymas vis dar yra gana menkas – mokyklose apie tai kalbama mažai, viešoje erdvėje diskusija dažnai lieka akademiniuose ratuose. Tuo tarpu portalai tobulina savo įrankius kiekvieną dieną. Skirtumas tarp to, ką jie žino apie tavo elgesį, ir to, ką tu žinai apie jų metodus, auga.
Geriausias atsakas į tai – ne paranoja ir ne atsisakymas skaityti naujienas, o paprastas įprotis klausti: kodėl aš matau būtent tai? Kas iš to laimi? Ar yra kita versija šios istorijos? Trys klausimai, kurie iš pasyvaus skaitytojo padaro bent kiek aktyvesnį.
