Tai, ką matai, nėra atsitiktinumas

Kiekvieną kartą, kai atsidarai mėgstamą naujienų portalą, tau atrodo, kad tiesiog skaitai naujienas. Bet iš tikrųjų vyksta kažkas sudėtingiau – kažkas nusprendė, ką tu pamatysi pirmiausia, kokia istorija bus su didele nuotrauka, o kuri – mažyte nuoroda puslapio apačioje. Ir tas „kažkas” dažnai yra algoritmas, kuris žino apie tave daugiau, nei norėtum pripažinti.

Naujienų portalai šiandien veikia dviem lygmenimis vienu metu. Pirmasis – redakcinis, kur žmonės priima sprendimus, ką apskritai verta rašyti. Antrasis – algoritminis, kur sistema nusprendžia, kaip tą turinį pateikti konkrečiam skaitytojui. Problema ta, kad šie du lygmenys ne visada veikia ta pačia kryptimi.

Algoritmai nėra neutralūs

Populiariausi naujienų portalai naudoja rekomendacijų sistemas, kurios mokosi iš tavo elgesio. Ant kokių antraščių spaudei, kiek laiko praleidai skaitydamas, ar grįžai atgal – visa tai kaupiama ir analizuojama. Rezultatas? Tau rodomas turinys, kuris statistiškai labiau tikėtinas, kad išlaikys tave puslapyje ilgiau.

O kas išlaiko žmones ilgiau? Emociškai krūvingos istorijos. Konfliktai. Skandalai. Baimė. Tai ne sąmokslo teorija – tai tiesiog kaip veikia žmogaus psichologija, ir algoritmų kūrėjai tai puikiai žino. Portalai, kurie uždirba iš reklamos, yra suinteresuoti maksimizuoti tavo laiką puslapyje, o ne tavo informuotumą.

Redakciniai sprendimai – ne visada apie tiesą

Redaktoriai, žinoma, irgi nėra šventieji. Antraštės rašomos taip, kad priverstų paspausti. Istorijos pasirenkamos ne tik pagal svarbą, bet ir pagal tai, kiek peržiūrų jos gali sugeneruoti. Viena tema gali būti aprašyta dešimt kartų per savaitę, nes ji „veikia”, o kita – visiškai ignoruojama, nes skaitytojai ją „praleidžia”.

Be to, kiekvienas portalas turi savo redakcinę liniją – tai nereiškia, kad jie meluoja, bet reiškia, kad tam tikros temos bus akcentuojamos, o kitos – ne. Skirtingi portalai tą pačią dieną gali pateikti visiškai skirtingą „tikrovės” vaizdą, ir abu bus techniškai teisingi.

Skaitytojas kaip produktas, ne kaip auditorija

Čia ir slypi esminis posūkis. Tradicinė žurnalistika turėjo aiškų tikslą – informuoti visuomenę. Šiuolaikinis naujienų verslas dažnai turi kitą tikslą – parduoti tavo dėmesį reklamuotojams. Tai fundamentaliai keičia santykį tarp portalo ir skaitytojo.

Kai tu esi produktas, o ne klientas, tavo interesai nėra prioritetas. Todėl matome tokius reiškinius kaip „outrage loop” – nuolatinis pykčio ir susijaudinimo ciklas, kuris verčia žmones grįžti ir grįžti, net jei jie jaučiasi blogai po to, ką perskaitė.

Ką su tuo daryti – ir kodėl tai vis tiek svarbu

Suprasti šiuos mechanizmus nereiškia tapti ciniku ir nustoti skaityti naujienas. Tai reiškia skaityti jas kitaip. Verta sekti kelis skirtingus portalus su skirtingomis redakcinėmis linijomis, atkreipti dėmesį, kai antraštė sukelia stiprią emocinę reakciją – būtent tada verta stabtelėti ir paskaityti atidžiau – ir kartais tiesiog paklausti savęs: kodėl man rodoma ši istorija?

Naujienų portalai nėra blogieji šios istorijos veikėjai. Jie veikia pagal verslo logiką, kuri susiformavo per pastaruosius du dešimtmečius. Bet ta logika turi realių pasekmių tam, kaip visuomenė supranta pasaulį, kokie klausimai atrodo svarbūs ir kokie – nematomi. Ir kol skaitytojų dauguma to nesupranta, situacija vargu ar pasikeis.