Žodžiai, kurie pasirenka mus

Kiekvieną rytą, dar prieš pirmąją kavos gurkšnį, milijonai žmonių atidaro telefonus ir leidžia naujienų srautui užplūsti sąmonę. Tai atrodo kaip laisvas pasirinkimas – juk mes patys spaudžiame tuos mygtukus. Tačiau tai, ką matome, retai kada yra atsitiktinumas. Už ekrano slypi architektūra, kurią suprojektavo žmonės, gerai išmanantys, kaip veikia žmogaus dėmesys, baimė ir smalsumas.

Naujienų portalai šiandien nėra vien tik informacijos perdavėjai. Jie yra nuomonės formuotojai – kartais sąmoningai, kartais tiesiog sekdami pinigų pėdsakais.

Algoritmas kaip redaktorius

Seniau redaktorius buvo konkretus žmogus su konkrečiomis pažiūromis, patirtimi ir atsakomybe. Dabar jo vietą vis dažniau užima algoritmas – beasmenis, bet anaiptol ne neutralus. Algoritmai mokosi iš to, ką mes spaudžiame, kiek laiko praleidžiame prie vieno ar kito teksto, ką dalijamės su draugais. Ir jie greitai supranta: skandalas laimi prieš analizę, baimė laimi prieš viltį, paprastumas laimi prieš sudėtingumą.

Taip susidaro uždaras ratas. Portalas rodo tai, kas generuoja paspaudimus. Skaitytojas spaudžia tai, kas jį jaudina. Algoritmas užfiksuoja šį jaudulį ir rodo dar daugiau tokio turinio. Po kelių savaičių žmogus gyvena informacinėje burbule, kuriame pasaulis atrodo arba apokaliptiškas, arba pernelyg supaprastintas iki juoda-balta schemų.

Tai nėra sąmokslas. Tai tiesiog verslo modelis, kuris atsitiktinai sutampa su manipuliacija.

Redakciniai sprendimai – kas lieka nematoma

Net ir be algoritmų, redakciniai sprendimai formuoja tikrovę labiau, nei norėtume pripažinti. Kurią istoriją dėti į viršų? Kokį antraštę parinkti? Kurio eksperto nuomonę cituoti? Kiekvienas toks sprendimas yra mažas kampo pakeitimas, ir po daugelio tokių pakeitimų skaitytojas gali atsirasti visai kitoje vietoje, nei manė esąs.

Antraštės yra ypač klastingos. Jos dažnai gyvena atskirą gyvenimą nuo paties teksto – dalijamos socialiniuose tinkluose, cituojamos pokalbiuose, įsimenamos. Portalai tai žino. Todėl antraštė kartais pasakoja visai kitą istoriją nei straipsnis – dramatiškesnę, aštresnę, labiau provokuojančią. O dauguma skaitytojų toliau antraštės ir neperskaito.

Yra ir subtilesnių mechanizmų. Nuotraukos parinkimas, citatos kontekstas, straipsnio ilgis, šaltinių hierarchija – visa tai kuria pasakojimą, kuris gali būti techniškai teisingas, bet esmingai klaidinantis.

Skaitytojas kaip produktas

Interneto ekonomikoje yra sena tiesa: jei už paslaugą nemoki, tu pats esi produktas. Naujienų portalai, gyvenantys iš reklamos, parduoda ne informaciją – jie parduoda skaitytojų dėmesį. Ir kuo ilgiau tas dėmesys išlaikomas, tuo daugiau galima uždirbti.

Čia atsiranda tai, ką psichologai vadina outrage economy – pasipiktinimo ekonomika. Pyktis, baimė, pasipiktinimas – tai emocijos, kurios laiko žmogų prie ekrano. Jos skatina komentaruoti, dalintis, grįžti. Portalai, net ir nenorėdami, tampa šių emocijų gamintojais, nes rinka to reikalauja.

Skaitytojui sunku tai pastebėti iš vidaus. Jis tiesiog jaučia, kad pasaulis darosi vis baisesnis, politikai vis blogesni, kaimynai vis nesuprantamesni. Ir grįžta skaityti daugiau – ieškoti paaiškinimų tam jausmui, kurį pats portalas ir sukūrė.

Kai informacija tampa veidrodžiu

Visa tai nereiškia, kad naujienų portalai yra blogis arba kad reikia nustoti skaityti naujienas. Tai reikštų pabėgimą, o ne sprendimą. Tačiau verta suvokti, kad tai, ką skaitome, niekada nėra grynas tikrovės atspindys – tai visada yra interpretacija, pasirinkimas, kampas.

Sveika skaitytojo laikysena yra ne cinizmas, o budrus smalsumas. Klausti: kodėl ši istorija dabar? Kas iš to laimi? Kur yra kita pusė? Skaityti kelis šaltinius ne todėl, kad tiesa būtų kažkur per vidurį, bet todėl, kad skirtingi kampai padeda matyti pilnesnį vaizdą.

Informacijos amžius paradoksaliai tapo ir dezinformacijos amžiumi – ne todėl, kad žmonės tapo kvailesni, o todėl, kad sistema buvo sukurta ne tiesai skleisti, o dėmesiui fiksuoti. Suprasti šį skirtumą – jau yra pirmas žingsnis iš to veidrodžių labirinto, kuriame kasdien praleidžiame valandas, manydami, kad stebime pasaulį, o iš tikrųjų – tik jo šešėlius.