Festivaliai kaip prekinis ženklas, o ne erdvė diskusijai

Naujienų festivaliai kadaise buvo vieta, kur žurnalistai, redaktoriai ir skaitytojai susitikdavo ant lygių pagrindų – bent jau taip buvo deklaruojama. Dabar į šią erdvę įsiterpia informacijos centrai, ir reikia atvirai pasakyti: tai nėra tik techninis atnaujinimas. Tai esminis pokytis, keičiantis pačią festivalio prigimtį.

Informacijos centrai – tai organizacijos, institucijos ar platformos, kurios centralizuoja turinio kūrimą, platinimą ir lankytojų patirties valdymą. Skamba neutraliai. Bet praktikoje tai reiškia, kad kažkas nusprendžia, kokios istorijos bus pasakojamos, kokiu formatu ir kam. Ir tas „kažkas” dažniausiai turi savo interesų.

Turinio kūrimas – kas iš tikrųjų valdo naratyvą?

Kai informacijos centras tampa festivalio stuburu, turinio kūrimas nebėra chaotiškas, organiškas procesas. Jis tampa valdomas. Programos kuruojamos pagal tai, kas finansuoja, kas remia, kas nori būti matomas. Nepriklausomi žurnalistai, mažesnės redakcijos, nepatogūs balsai – jie lieka paraštėse arba iš viso nepatenka į programą.

Tai nėra teorija. Pakanka pažiūrėti, kaip formuojamos didžiųjų Europos žiniasklaidos festivalių programos – jose dominuoja tos pačios didelės redakcijos, tie patys „ekspertai”, tos pačios temos. Informacijos centrai optimizuoja turinį pagal auditoriją ir partnerius, o ne pagal žurnalistikos kokybę ar visuomenės poreikius.

Lankytojų patirtis kaip rinkodaros įrankis

Kitas aspektas – lankytojų patirties dizainas. Informacijos centrai investuoja į interaktyvias instaliacijas, duomenų vizualizacijas, imersines aplinkas. Visa tai atrodo įspūdingai. Bet verta paklausti: ar šios priemonės padeda geriau suprasti žurnalistiką, ar tiesiog sukuria jausmą, kad kažkas vyksta?

Yra skirtumas tarp patirties, kuri provokuoja mąstyti, ir patirties, kuri tiesiog pralinksmina. Daugelis informacijos centrų pasirenka antrąjį kelią, nes jis lengviau parduodamas rėmėjams ir lengviau suprantamas auditorijai, kuri į festivalį ateina ne skaityti ilgų tekstų, o „patirti žiniasklaidą”. Tai simptomiškas reiškinys – kai forma pradeda dominuoti prieš turinį, kažkas yra labai negerai.

Demokratizacija ar centralizacija su demokratiniu veidu?

Informacijos centrų šalininkai teigia, kad jie demokratizuoja prieigą prie informacijos – suteikia daugiau žmonių galimybę dalyvauti, suprasti, įsitraukti. Tai skamba gražiai. Bet demokratizacija be kritinio požiūrio į tai, kas kuruoja turinį, yra tik iliuzija.

Kai vienas centras kontroliuoja, ką žmonės mato, girdi ir patiria festivalyje, tai nėra demokratizacija – tai centralizacija su draugiška vartotojo sąsaja. Skirtumas svarbus, nors ir ne visada akivaizdus.

Tarp naujovių ir praradimų – kur einame

Sąžiningai kalbant, informacijos centrai nėra absoliutus blogis. Jie gali padėti mažesnėms organizacijoms pasiekti platesnę auditoriją, gali suteikti technologinių galimybių, kurių atskiros redakcijos neturėtų. Bet šie privalumai neturėtų užgožti esminės problemos: kai infrastruktūra tampa svarbesnė už turinį, festivaliai nustoja būti diskusijų erdvėmis ir tampa produktais.

Naujienų festivaliai turi vertę tik tada, kai juose gali nutikti kažkas netikėto – kai žurnalistas pasako tai, ko niekas nesitikėjo, kai diskusija nueina ne ta kryptimi, kurią planavo organizatoriai, kai lankytojas išeina su klausimu, o ne su atsakymu. Informacijos centrai, savo prigimtimi, optimizuoja prieš tokius momentus. Ir tai yra tikroji kaina, kurią mokame už tvarkingą, gerai suprojektuotą lankytojų patirtį.