Kodėl tai apskritai svarbu?

Prisipažinsiu – dar prieš kelerius metus aš pats ne visada tikrinau, ką dalijausi socialiniuose tinkluose. Pamatai įspūdingą antraštę, širdis suspaudžia arba užverda pyktis, ir jau spaudžiai „share”. Pažįstama? Manau, daugumai iš mūsų – taip.

Problema ta, kad dezinformacija šiandien nėra kažkoks tolimas reiškinys iš politikos vadovėlių. Ji slypi mūsų „Facebook” naujienų sraute, draugų „WhatsApp” grupėse, net visai solidžiai atrodančiuose portaluose. Ir ji veikia – ne todėl, kad esame kvaili, o todėl, kad esame žmonės su emocijomis.

Pirmasis žingsnis: sustok prieš dalindamasis

Skamba paprastai, bet iš tikrųjų tai sunkiausia dalis. Mūsų smegenys mėgsta greitai reaguoti į tai, kas sukelia stiprias emocijas – pasipiktinimą, baimę, džiaugsmą. Būtent tą akimirką, kai nori iš karto spausti „share”, reikia sustoti ir paklausti savęs: iš kur tai?

Pažiūrėk į šaltinį. Ne tik į pavadinimą, bet ir į patį domeną. „lietuvos-tiesa24.net” ir „lrt.lt” – tai du labai skirtingi dalykai, nors abu gali atrodyti „kaip naujienos”.

Kaip atpažinti raudonas vėliavas

Yra keletas dalykų, kurie turėtų iš karto įjungti tavo vidinį skeptiką:

• Antraštė šaukia ir žada atskleisti „tai, ko nenori, kad žinotum” – rimti žurnalistai taip nerašo.
• Nėra autoriaus vardo arba autorius egzistuoja tik šiame viename portale.
• Nėra datos arba sena žinia pateikiama kaip šviežia.
• Visi citati yra anoniminiai – „šaltiniai teigia”, „ekspertai mano”, bet nei vieno konkretaus vardo.
• Kitos žiniasklaidos priemonės apie tai nerašo. Jei tai tikrai svarbi žinia, ji bus ne viename šaltinyje.

Praktiniai įrankiai, kurie iš tikrųjų veikia

Nereikia būti tyrėju, kad patikrintum informaciją. Keletas dalykų, kuriuos galima padaryti per dvi minutes:

Google atvirkštinė nuotraukų paieška – nuotraukos dezinformacijoje dažnai yra pavogtos iš visai kito konteksto. Vilniaus gatvė gali būti pateikiama kaip Kijevas ar Berlynas. Tiesiog įkelk nuotrauką į „Google Images” ir pamatysi, kur ji iš tikrųjų atsirado.

Snopes, AFP Fact Check, „Demaskuok” – faktų tikrinimo svetainės, kurios jau padarė darbą už tave. Lietuvoje veikia „Demaskuok” projektas, kuris tikrina būtent lietuviškoje erdvėje cirkuliuojančias žinias.

Pats šaltinis – jei straipsnyje teigiama, kad koks nors mokslininkas ar institucija kažką pasakė, eik tiesiai į tos institucijos puslapį. Dažnai paaiškėja, kad citata išplėšta iš konteksto arba tiesiog išgalvota.

Emocijos kaip signalas, ne kaip vadovas

Čia norėčiau pasakyti kažką, kas galbūt nuskambės keistai: jei žinia sukelia labai stiprią emocinę reakciją, tai nėra priežastis ją ignoruoti – tai yra priežastis ją patikrinti ypač atidžiai. Dezinformacijos kūrėjai žino, kaip mes veikiame, ir tikslingai naudoja turinį, kuris mus supykdo arba išgąsdina.

Tai nereiškia, kad reikia tapti ciniku ir viskuo abejoti. Reiškia tik tiek, kad emocija – tai signalas sustoti, o ne ženklas, kad informacija tiksli.

Ką daryti su tuo, ką jau pasidalinai?

Visi esame pasidalinę kažkuo, kas vėliau pasirodė esą netiesa. Aš – taip pat. Ir žinai ką? Normaliausia reakcija yra tiesiog tai pripažinti ir, jei įmanoma, pataisyti. Ištrinti įrašą, parašyti komentarą, pasakyti draugui. Tai nėra gėda – tai yra atsakomybė.

Geresnio informacinio raštingumo link – kiekvienas iš mūsų

Nėra jokio stebuklingo recepto, kuris apsaugotų nuo visų klaidų. Bet yra įprotis – lėtinti, klausti, tikrinti. Kuo dažniau tai darai, tuo natūraliau tai tampa. Ir kuo daugiau žmonių tai daro, tuo sunkiau dezinformacijai plisti.

Informacinė erdvė yra bendra – kaip ir oras, kurį kvėpuojame. Kiekvienas iš mūsų šiek tiek prisideda prie to, koks tas oras yra. Ir tai, ką dalinamės internete, nėra tik mūsų asmeninis reikalas – tai tampa dalimi to, ką mato mūsų draugai, šeima, kaimynai. Verta pagalvoti apie tai kitą kartą, kai pirštai jau ties mygtuku „share”.