Žinios kaip produktas, o ne informacija
Kažkada žurnalistika buvo apie faktus. Dabar ji dažniau yra apie tai, kaip tuos faktus supakuoti, kad žmogus kuo ilgiau liktų ekrane. Lietuvos žiniasklaida šiame žaidime nėra išimtis – priešingai, ji groja pagal tas pačias pasaulines taisykles, tik su vietiniais akcentais.
Delfi, 15min, LRT – kiekvienas iš jų turi savo auditoriją, savo toną ir, svarbiausia, savo verslo modelį. O ten, kur yra verslo modelis, yra ir spaudimas generuoti klikų, peržiūrų, reakcijų. Ir čia prasideda įdomiausia dalis.
Algoritmai nusprendžia, ką tu „nori” skaityti
Socialiniai tinklai jau seniai diktuoja, kokio tipo turinys „veikia”. Straipsnis su emociškai krūvinu pavadinimu gauna daugiau paspaudimų nei blaivus analitinis tekstas. Žiniasklaidos redakcijos tai žino. Ir naudoja.
Tai nereiškia, kad visi žurnalistai sąmoningai manipuliuoja. Dažniau tai yra sisteminė logika – redaktorius mato, kurie straipsniai generuoja srautą, ir natūraliai pradeda teikti pirmenybę panašiam turiniui. Algoritmas atlygina už emociją, o ne už gilumą. Rezultatas? Antraštės, kurios žada daugiau nei tekstas gali duoti, ir temos, kurios kuria įtampą ten, kur jos galbūt nėra.
Redakciniai sprendimai – kas lieka už kadro
Kiekviena redakcija turi savo „neišsakytas taisykles” – kokios temos vengiamos, kokie šaltiniai laikomi patikimais, kokia politinė ar socialinė pozicija yra „saugi”. Tai nėra sąmokslas. Tai yra kultūra, kuri formuojasi per metus.
Pavyzdžiui, tam tikros ekonominės temos Lietuvos žiniasklaidoje nušviečiamos labai vienašališkai – verslo interesai retai kada kvestionuojami taip pat atkakliai, kaip politiniai. Arba imkime migracijos temą – priklausomai nuo leidinio, tas pats įvykis gali būti pateiktas kaip humanitarinė krizė arba kaip grėsmė. Faktai tie patys, rėmas – visiškai skirtingas.
Skaitytojas kaip taikinys, ne kaip partneris
Manipuliavimas skamba grubiai, bet iš esmės tai yra tiesiog gerai išmanomas dėmesio valdymas. Push notifikacijos, kurios ateina kaip tik tada, kai esi labiausiai pažeidžiamas. Antraštės, kurios sukuria klausimą, bet atsakymą paslepia už paywall. Straipsniai, kurie pradedami nuo emocinio smūgio, o tik tada – jei apskritai – pereina prie konteksto.
Lietuvos skaitytojas šiame kontekste nėra kažkuo ypatingas – mes reaguojame į tuos pačius psichologinius trigerius kaip ir visi kiti. Baimė, pasipiktinimas, noras priklausyti grupei – visa tai veikia, ir žiniasklaida tai žino geriau nei bet kas.
Ką su tuo daryti – ir kodėl tai tavo problema
Čia nėra lengvo atsakymo tipo „skaitykite tik kokybiškus šaltinius”. Nes kokybiški šaltiniai irgi žaidžia šį žaidimą – tiesiog elegantiškiau. Svarbiau yra išsiugdyti įprotį klausti: kodėl man tai rodoma? Kas iš to laimi? Kokia emocija šiame tekste yra pagrindinė ir ar ji pagrįsta faktais?
Lietuvos žiniasklaida nėra blogesnė už kitų šalių. Bet ji ir nėra imuninė nuo tų pačių struktūrinių problemų – finansinio spaudimo, algoritmų logikos ir auditorijos, kuri dažnai nori patvirtinimo, o ne informacijos. Kol skaitytojų elgsena nesikeis, redakcijų paskatų sistema irgi nesikeis. O tai reiškia, kad žaidimas tęsiasi – ir tu jame dalyvauki, net jei to nenori.
