Festivaliai kaip žiniasklaidos gelbėjimosi ratas
Naujienų festivaliai pastaruoju metu tampa vis populiaresni – ir tai nėra atsitiktinumas. Tradicinė žiniasklaida skęsta. Prenumeratos krenta, reklamos pajamos išplaukia į „Google” ir „Meta” kišenes, o skaitytojai vis labiau nepasitiki tuo, ką skaito. Tokiame kontekste festivaliai atrodo kaip stebuklingas sprendimas: gyvas ryšys, autentiškumas, bendruomeniškumas. Bet ar tikrai viskas taip gražu, kaip atrodo ant plakatų?
Informacijos perteklius jau seniai tapo problema
Kalbėti apie informacijos perdozavimą šiandien – beveik banalybė. Žmonės gauna daugiau naujienų nei bet kada, bet supranta mažiau. Algoritmai rodo tai, kas sukelia reakciją, o ne tai, kas svarbu. Festivalių organizatoriai teigia, kad jų renginiai padeda išsirinkti tai, kas esminga – suteikia kontekstą, leidžia užduoti klausimus, išgirsti žurnalistą gyvai.
Ir čia yra dalis tiesos. Kai žmogus sėdi salėje ir klauso tyrėjo, kuris trejus metus sekė korupcijos bylą, tas pokalbis turi kitą svorį nei straipsnis, perskaitomas per tris minutes traukinyje. Bet problema ta, kad į tokius festivalius ateina tie, kurie ir taip domisi žiniasklaida. Likusioji dalis lieka namuose, slinkdama per „TikTok”.
Bendruomenė – ar tik iliuzija?
Festivalių kūrėjai mėgsta kalbėti apie bendruomenę. Skamba šiltai. Bet reikia paklausti: kokia bendruomenė? Dažniausiai tai – išsilavinę miesto gyventojai, kurie ir be festivalio skaitytų kokybiškus leidinius. Tai ne kritika žmonėms, o kritika pačiai idėjai, kad festivalis gali išspręsti žiniasklaidos prieinamumo problemą.
Be to, yra ir komercinė pusė, apie kurią kalbama tyliai. Festivaliai kainuoja. Bilietai, kelionė, laikas – tai privilegija, kurią ne visi gali sau leisti. Kai „The Guardian” ar „New York Times” rengia savo festivalius, jie kuria lojalumą tarp tų, kurie jau yra lojalūs. Tai verslo modelis, ne socialinė revoliucija.
Žurnalistai scenoje – naujas formatas ar senas cirkus?
Yra ir kitas aspektas, kurį verta apsvarstyti. Žurnalistai festivalių scenose tampa kažkuo panašaus į įžymybes. Jie kuria savo „personal brand”, renka sekėjus, tampa veidu, o ne balsu. Tai keičia pačią žurnalistikos prigimtį – nuo istorijos prie pasakotojo.
Ar tai blogai? Ne visada. Kartais žurnalisto asmenybė padeda perteikti sudėtingas temas. Bet kai pagrindinis klausimas po renginio yra „ar galiu nusifotografuoti su jumis?”, o ne „ką tai reiškia mano gyvenimui?” – kažkas negerai su prioritetais.
Tarp vilties ir skepticizmo: kur mes iš tikrųjų esame
Naujienų festivaliai nėra nei žiniasklaidos išgelbėjimas, nei tuščia mada. Jie yra simptomas – ženklas, kad tradiciniai formatai nebepakanka, kad žmonės nori daugiau nei tekstas ekrane. Ir tai savaime yra svarbu.
Bet kol festivaliai liks prieinami tik daliai visuomenės, kol jie tarnaus labiau rinkodarai nei realiam dialogui, kol organizatoriai vengės sunkių klausimų apie savo pačių žiniasklaidos priemones – jie bus tik gražus priedas prie sistemos, kuri vis dar ieško atsakymų. Tikrasis iššūkis ne surengti gerą festivalį, o po jo kažką pakeisti. O to kol kas niekas ypatingai neskuba daryti.
