Tai, ko mes nepastebime, kai skaitome naujienas
Kiekvieną rytą milijonai žmonių atidaro naujienų portalus ir mano, kad skaito tai, kas svarbu. Bet kas nusprendžia, kas yra svarbu? Redaktorius? Algoritmas? O gal tiesiog tas, kas moka daugiau už reklamą?
Atsakymas, deja, yra visų trijų mišinys – ir būtent dėl to viskas tampa sudėtinga.
Algoritmas nemyli tiesos, jis myli paspaudimus
Šiuolaikiniai naujienų portalai gyvena iš srauto. Kiek žmonių atėjo, kiek laiko praleido, kiek kartų paspaudė. Algoritmai – tiek vidiniai, tiek „Google News” ar socialinių tinklų – skatina turinį, kuris generuoja reakcijas. O stipriausias reakcijas generuoja ne tiesa, o emocija: baimė, pasipiktinimas, šokas.
Todėl antraštės tampa vis aštresnes. „Gali būti”, „ekspertai įspėja”, „šokiruojantis atradimas” – tai ne žurnalistika, tai psichologinis triukas. Skaitytojas paspaudžia, portalas uždirba, ir ratas sukasi toliau.
Redakciniai sprendimai – ne visada sąžiningi
Redaktoriai, žinoma, nėra robotai. Jie priima sprendimus – kokią istoriją iškelti į viršų, kokią paslėpti skiltyje „Kita”. Bet šie sprendimai niekada nebūna visiškai neutralūs. Portalai turi savininkus, rėmėjus, politines simpatijas. Tai nereiškia, kad kiekviena naujiena yra suklastota – bet tai reiškia, kad kiekviena naujiena yra pasirinkta.
Kai vienas įvykis gauna dešimt straipsnių, o kitas – nulį, tai jau yra pozicija. Tyla taip pat yra žinutė.
Skaitytojas kaip produktas
Yra sena frazė apie televiziją: jei programa nemokama, tai produktas esi tu. Su naujienų portalais – tas pats. Tavo dėmesys parduodamas reklamuotojams, tavo elgsena analizuojama, tavo emocijos kalibruojamos taip, kad grįžtum rytoj.
Personalizavimas skamba gerai – „naujienos, pritaikytos tau”. Bet praktiškai tai reiškia, kad matai vis daugiau to, su kuo jau sutinki. Tavo pasaulėžiūra pamažu užsidaro tarsi burbulas, ir tu net nepastebėji, kaip nustoji matyti kitą pusę.
Ką su tuo daryti – ir kodėl tai vis tiek tavo atsakomybė
Nėra lengvo sprendimo. Naujienų portalai nesiruošia tapti labdaros organizacijomis, algoritmai neišnyks, o redakciniai interesai egzistavo dar prieš internetą. Bet skaitytojas, kuris žino, kaip sistema veikia, jau yra mažiau pažeidžiamas.
Verta skaityti kelis skirtingus šaltinius – ne tik tuos, kurie patvirtina tai, ką jau manai. Verta sustoti prie antraštės ir paklausti: kodėl ji suformuluota būtent taip? Kas nori, kad aš jausčiau tai, ką jaučiu dabar?
Informacijos amžius paradoksaliai tapo dezinformacijos amžiumi – ne todėl, kad žmonės kvailėja, o todėl, kad sistema yra sukurta taip, kad kritinis mąstymas jai trukdo. Ir tai, kad apie tai kalbame, jau yra kažkas.
