Tai, ko dauguma skaitytojų nepastebi
Kiekvieną rytą atidarydami mėgstamą naujienų portalą, manome, kad matome tai, kas šiandien svarbiausia pasaulyje. Iš tikrųjų matome tai, ką kažkas nusprendė, kad turėtume matyti. Skirtumas – milžiniškas, tačiau retai apie jį susimąstome.
Naujienų portalai nėra neutralūs veidrodžiai, atspindintys tikrovę. Jie yra aktyvūs tikrovės konstruktoriai – ir tai nėra sąmokslo teorija, o paprastas medijų veikimo principas, kurį žurnalistikos studentai mokosi pirmame kurse.
Algoritmai: nematomos rankos
Didieji portalai jau seniai neberodo naujienų chronologine tvarka. Vietoj to veikia algoritmai, kurie sprendžia, kokia žinutė pas jus pateks pirmiausia. Šie algoritmai mokosi iš jūsų elgesio – kiek laiko praleidote prie konkretaus straipsnio, ką spaudėte, ką ignoravote.
Problema ta, kad algoritmai optimizuoti ne tikslumui ar svarbai, o įsitraukimui. O labiausiai įsitraukimą skatina emociškai kraunantis turinys – pyktis, baimė, pasipiktinimas. Todėl jūsų naujienų srautas pamažu tampa vis labiau poliarizuotas, net jei patys to nepageidavote.
Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie naujienų skaito daug, dažnai turi iškraipytą pasaulio vaizdą – ne tikslesnį. Jie pervertina nusikaltimų skaičių, katastrofų dažnumą, konfliktų mastą. Nes algoritmas jiems tą ir rodė.
Redakciniai sprendimai: kas nusprendžia, kas svarbu
Net ir be algoritmų, redakcijos kasdien priima šimtus sprendimų, kurie formuoja visuomenės darbotvarkę. Kurią istoriją dėti į viršų? Kurią – į apačią? Kurią – visai nepasiimti?
Šie sprendimai priklauso nuo daugelio veiksnių: redakcijos vertybių, savininkų interesų, reklamos partnerių, politinių simpatijų ir tiesiog to, kas tą dieną buvo populiaru socialiniuose tinkluose. Nė vienas iš šių veiksnių neturi nieko bendra su objektyvia svarba.
Klasikinis pavyzdys – framing, arba įrėminimas. Ta pati statistika apie nedarbą gali būti pateikta kaip „nedarbas sumažėjo 2 procentais” arba „šimtai tūkstančių žmonių vis dar be darbo”. Abu teiginiai teisingi. Bet sukuria visiškai skirtingą emocinį ir politinį kontekstą.
Skaitytojų manipuliavimas: subtiliau, nei atrodo
Manipuliavimas – stiprus žodis, ir daugelis redaktorių tikrai nesėdi ir nesvarsto, kaip apgauti auditoriją. Tačiau sisteminiai mechanizmai veikia nepriklausomai nuo gerų ketinimų.
Pavyzdžiui, antraštės. Tyrimai rodo, kad apie 70 procentų žmonių perskaito tik antraštę ir ja remdamiesi susidaro nuomonę. Portalai tai žino. Todėl antraštės dažnai būna sensacingesnės nei pats straipsnis – tai vadinama clickbait, tačiau subtilesnės versijos egzistuoja net rimtuose leidiniuose.
Kitas mechanizmas – šaltinių pasirinkimas. Ekspertas, kurį cituoja straipsnis, nėra atsitiktinis. Redakcija pasirenka tuos, kurių nuomonė atitinka norimą naratyvo kryptį – ir tai daroma taip natūraliai, kad nei redaktorius, nei skaitytojas to nepastebi.
Ką su tuo daryti – ir kodėl tai jūsų atsakomybė
Čia norisi pasakyti ką nors optimistiška apie medijų raštingumą, ir tai tikrai svarbu. Bet dar svarbiau suprasti, kad skaityti kelias skirtingas žiniasklaidos priemones nepakanka, jei visos jos veikia pagal tuos pačius algoritminius ir redakcinius principus.
Verta išmokti keletą paprastų įpročių: ieškoti pirminių šaltinių, o ne tik interpretacijų; pastebėti, kokias emocijas sukelia straipsnis ir kodėl; retkarčiais skaityti portalus, su kuriais nesutinkate – ne tam, kad pakeistumėte nuomonę, o tam, kad suprastumėte, kaip atrodo ta pati realybė iš kitos pusės.
Naujienų portalai formuoja visuomenės nuomonę ne todėl, kad yra blogi. Jie tai daro todėl, kad taip veikia sistema – ekonominė, technologinė, žmogiška. Ir kol mes, skaitytojai, nesuprantame šios sistemos, esame jos produktas, o ne vartotojai. Skirtumas tarp šių dviejų vaidmenų – tai ir yra medijų raštingumas.
