Tai, ką matai, nėra atsitiktinumas
Kiekvieną rytą milijonai žmonių atidaro telefono ekraną ir mato naujienas. Atrodo, kad jos tiesiog ten yra — kaip oras, kaip oras pro langą. Bet tai, ką matai, buvo kruopščiai parinkta. Ne tau asmeniškai, bet tokiems kaip tu. Ir tai yra esminis skirtumas, kurį dažniausiai pamirštame.
Naujienų portalai jau seniai nustojo būti tik informacijos tiekėjai. Jie tapo nuomonės architektais — tyliai, metodiškai, kartais net nesąmoningai formuojančiais tai, apie ką galvojame, ko bijome ir ką laikome svarbu.
Algoritmas nemeluoja, bet ir tiesos nesako
Techniškai žiūrint, algoritmas yra neutralus. Jis tiesiog skaičiuoja — paspaudimus, laiką, kurį praleidai skaitydamas, tai, ką pasidalinai su draugais. Bet neutralumas čia yra apgaulingas žodis. Algoritmas optimizuoja tai, kas generuoja reakciją, o stipriausią reakciją dažniausiai sukelia baimė, pyktis ir pasipiktinimas.
Taip atsiranda keistas paradoksas: portalas gali skelbti tik tiesą ir vis tiek meluoti. Jei iš šimto tikrų įvykių pasirenkama dvidešimt tų, kurie sukelia nerimą, skaitytojas susidaro pasaulėvaizdį, kuris yra techniškai tikslus, bet iš esmės iškraipytas. Pasaulis atrodo pavojingesnis, chaotiškesnis, labiau susipriešinęs nei yra iš tikrųjų.
Redaktorius — žmogus su savo pasauliu galvoje
Algoritmai yra tik dalis istorijos. Kita dalis — žmonės, kurie sprendžia, ką apskritai įkelti į sistemą. Redakciniai sprendimai atrodo kaip profesionalus procesas, ir dažnai tokie yra. Bet redaktorius yra žmogus, užaugęs tam tikroje aplinkoje, turintis tam tikrus įsitikinimus, dirbantis leidykloje, kuri turi savininkus su savo interesais.
Tai nereiškia, kad visi redaktoriai sąmoningai manipuliuoja. Dažniausiai jie tiesiog daro tai, kas jiems atrodo svarbu. Bet kas atrodo svarbu — tai jau yra politinis, kultūrinis, ekonominis pasirinkimas. Vienos istorijos pakliūva į viršų, kitos nugrimzta į archyvą. Ir šis procesas formuoja tai, apie ką visuomenė apskritai galvoja.
Skaitytojas kaip produktas
Yra sena tiesa apie internetą: jei paslauga nemokama, produktas esi tu. Naujienų portalų atveju tai veikia subtiliau. Skaitytojas nėra tiesiog parduodamas reklamuotojams — jis yra auginamas. Auginamas tam tikrų temų, tam tikrų emocijų, tam tikro pasaulėvaizdžio.
Clickbait antraštės nėra tik estetinė problema. Jos moko smegenis tikėtis trumpo, emociškai įkrauto turinio. Po metų tokio skaitymo žmogui sunkiau susikaupti ties sudėtinga analitine medžiaga — ir tai nėra metafora, tai neurologinis faktas. Portalai, kurie gyvena iš paspaudimų, yra suinteresuoti laikyti skaitytoją reaktyvios, o ne reflektyvios būsenos.
Kai informacija tampa klimatu
Visa tai kartu — algoritmai, redakciniai filtrai, emocinis optimizavimas — sukuria kažką, ką galima pavadinti informaciniu klimatu. Kaip tikras klimatas, jo nematai, bet jame gyveni. Jis veikia tai, kaip suvoki politiką, kaimynus, ateitį.
Ir čia yra tikroji problema: ne tai, kad kažkas sąmoningai valdo mūsų mintis. Problema ta, kad sistema, sukurta pelno ir dėmesio logika, natūraliai gravituoja link manipuliacijos — net kai niekas to specialiai nesiekia. Tai struktūrinis klausimas, o ne moralinis.
Sąmoningas skaitytojas šiandien turi išmokti kažko, ko anksčiau nereikėjo: ne tik tikrinti faktus, bet ir klausti, kodėl šis faktas pasiekė mane šiandien, o ne kitas. Kas liko už kadro. Kokia emocija buvo norima sukelti. Tai nėra paranoja — tai yra elementari medijų raštingumas, tapęs ne privalumu, o išgyvenimo įgūdžiu.
