Ekranas kaip veidrodis, kuris meluoja

Kažkada žmonės skaitė laikraščius. Visi tie patys puslapiai, ta pati eiliškumas, ta pati redaktoriaus ranka, kuri nusprendė, kas svarbu šiandien ryte. Dabar kiekvienas iš mūsų gauna savo laikraštį — suasmenintą, pritaikytą, beveik intymų. Ir būtent čia prasideda problema, apie kurią retai kalbame garsiai.

Naujienų portalai nėra neutralūs langai į pasaulį. Jie yra architektai — stato tai, ką vadiname tikrove, iš atskirų plytų: algoritmų, redakcinių posėdžių sprendimų, reklamuotojų interesų ir paprasčiausio noro, kad tu kuo ilgiau liktum puslapyje.

Algoritmas žino tave geriau nei tu pats

Kai atidaro naujienų svetainę, retai susimąstome, kodėl vienas straipsnis yra viršuje, o kitas — kažkur apačioje, po trimis kitomis temomis. Atrodo, kad taip tiesiog yra. Bet tas „tiesiog” yra kruopščiai apskaičiuotas.

Modernūs naujienų portalai naudoja rekomendacijų sistemas, kurios seka, ką skaitei vakar, kiek laiko praleidai prie konkretaus teksto, ar grįžai prie jo antrą kartą. Iš šių duomenų susidaro tavo profilis — ne toks, kokį pats apie save pasakotum, bet tikresnis. Algoritmas žino, kad politikos straipsniai tave erzina, bet vis tiek juos skaitai. Žino, kad sporto rubrika tavęs nedomina, nebent tai susiję su vienu konkrečiu klubu. Ir pagal tai formuoja tavo rytą.

Problema ne ta, kad tai nepatogu. Problema ta, kad tokiu būdu pamažu siaurėja pasaulis, kurį matai. Psichologai tai vadina patvirtinimo šališkumu — tendencija ieškoti informacijos, kuri atitinka jau turimus įsitikinimus. Algoritmai šią tendenciją ne tik atspindi, bet ir aktyviai stiprina, nes angažuojanti informacija — ta, kuri sukelia reakciją — generuoja daugiau paspaudimų.

Redakcija: žmonės, kurie nusprendžia, kas svarbu

Bet algoritmai nėra vieninteliai filtrai. Prieš jiems įsijungiant, yra žmonės — redaktoriai, kurie kiekvieną dieną priima šimtus mažų sprendimų. Kurią nuotrauką pasirinkti? Koks antraštės tonas? Ar šią istoriją apskritai verta pasakoti?

Šie sprendimai niekada nėra visiškai neutralūs. Redakcija egzistuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, turi savo vertybes, savo supratimą apie tai, kas yra „svarbi žinia”. Amerikiečių žurnalistikos tyrinėtojas Herbertas Gansas dar praėjusio amžiaus pabaigoje aprašė, kaip žiniasklaidos organizacijos turi savus neišsakytus standartus — kas laikoma normalia visuomene, kas yra grėsmė, kas yra pažanga. Šie standartai persmelkia kiekvieną redakcinį sprendimą, net kai niekas to nesuvokia.

Lietuviškame kontekste tai ypač akivaizdu stebint, kaip skirtingi portalai apie tą patį įvykį gali parašyti taip, kad skaitydamas vieną ir kitą tekstą susidarytum visiškai skirtingą įspūdį — ne dėl faktų klastojimo, bet dėl akcentų, konteksto, pasirinkto eksperto komentaro.

Dėmesio ekonomika ir tiesos kaina

Yra dar vienas veiksnys, apie kurį kalbama mažiausiai, nes jis labiausiai nepatogus: pinigai. Naujienų portalai gyvena iš reklamos, o reklama mokama pagal srautą — kiek žmonių atėjo, kiek laiko praleido. Tai reiškia, kad verslo modelis tiesiogiai skatina rašyti tai, kas traukia, o ne tai, kas svarbu.

Sensacingos antraštės, konfliktinės istorijos, skandalai — visa tai generuoja paspaudimus geriau nei kruopštus tyrimas apie savivaldybių biudžetų formavimą. Ir redakcijos tai žino. Kai kurios su tuo kovoja, kitos — pasiduoda. Rezultatas yra informacinė aplinka, kurioje emocinis krūvis dažnai svarbiau nei faktinis tikslumas.

Ekonomistas Herbertas Simonas kalbėjo apie dėmesio trūkumą — idėją, kad informacijos gausa sukuria dėmesio skurdą. Naujienų portalai šiame kontekste konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir su socialiniais tinklais, pramogų platformomis, viskuo, kas gali užimti tavo akis. Šioje kovoje tiesa dažnai pralaimi greitumui ir emocionalumui.

Kai skaitytojo akys tampa veidrodžiu

Visa tai nereiškia, kad esame bejėgiai. Bet pirmasis žingsnis — pripažinti, kad tai, ką matome naujienų portale, nėra pasaulis. Tai yra pasaulio interpretacija, filtruota per algoritmus, redakcinę kultūrą ir verslo logiką.

Sąmoningas skaitytojas — tas, kuris kartais specialiai ieško naujienų iš neįprastų šaltinių, kuris klausia savęs, kodėl ši istorija papasakota būtent taip, kuris pastebi, kai antraštė žada daugiau nei tekstas įvykdo — toks skaitytojas yra ne tik geriau informuotas. Jis yra laisvesnis.

Galbūt tai ir yra vienintelis tikras atsakas į informacinę aplinką, kurioje gyvename: ne naivus pasitikėjimas, ne ciniškas visų atmetimas, bet nuolatinis, šiek tiek varginantis, bet būtinas klausimas — kieno akimis aš dabar žiūriu?