Festivaliai kaip žiniasklaidos gelbėjimosi ratas
Pastaruoju metu naujienų festivaliai tapo savotiška mada – kiekviena save gerbianti redakcija nori surengti savo „sumitą”, „forumą” ar „dialogo erdvę”. Skamba gražiai. Bet ar tai iš tikrųjų keičia žiniasklaidą, ar tiesiog dar vienas būdas parduoti bilietą prie stalo, prie kurio ir taip sėdi tie patys žmonės?
Reikia pripažinti – idėja nėra bloga. Žiniasklaida turi problemą su auditorija. Žmonės nebeskaito, nebepasitiki, nesimoka. Festivaliai teoriškai turėtų tai spręsti: sukurti gyvą ryšį, parodyti, kad už straipsnio slypi žmogus, o ne algoritmas. Bet teorija ir praktika – skirtingi dalykai.
Informacijos perteklius persikelia į salę
Viena iš didžiausių problemų – festivaliai dažnai tiesiog perkelia tą patį informacijos srautą iš ekrano į sceną. Dešimt panelių per dieną, kiekviena su penkiais ekspertais, kiekvienas kalba penkiolika minučių. Rezultatas? Žiūrovas išeina dar labiau pasimetęs nei atėjęs.
Tai nėra bendruomenės kūrimas. Tai yra organizuotas informacijos perdozavimas su kavos pertraukomis. Tikras pokalbis netelpa į moderatoriaus skirtą laiko langą, o „networking” salėje retai virsta kuo nors daugiau nei vizitinių kortelių mainais.
Žiniasklaida jau seniai suprato, kad dėmesys yra ribota vertybė. Kodėl festivalių organizatoriai elgiasi taip, lyg salėje sėdinčiam žmogui jos staiga atsiranda neribotai?
Bendruomenė arba iliuzija apie ją
Kai kurie festivaliai – ir tai reikia pripažinti – daro kažką tikro. The Guardian‘o renginiai, „Vox Media” iniciatyvos ar mažesnės, lokalios žiniasklaidos bendruomenių susitikimai kartais sugeba sukurti erdvę, kur žmonės iš tikrųjų jaučiasi išgirsti. Ne kaip auditorija, o kaip dalyviai.
Bet tai išimtis, ne taisyklė. Dažniausiai „bendruomenės kūrimas” festivalio kontekste reiškia, kad žmogus nusifotografuoja su žurnalistu ir parašo „Instagram” įrašą su festivalio hashtagu. Redakcija gauna turinio, žiūrovas – jausmą, kad kažkas įvyko. Abipusė nauda? Gal. Tikras ryšys? Abejoju.
Problema gilesnė – žiniasklaida nėra tikra, ko ji nori iš šių renginių. Pajamų? Matomumo? Pasitikėjimo? Visi trys tikslai kartu netelpa į tą patį formatą, ir bandymas juos suderinti dažnai baigiasi tuo, kad nepasiekiamas nė vienas.
Kas liktų, jei atimtume blizgesį
Jei nuplėštume festivalio etiketę ir pažiūrėtume, kas iš tikrųjų veikia – liktų nedideli, konkretūs formatai. Dirbtuvės, kur žmonės kažko išmoksta. Pokalbiai su žurnalistais, kurie kalba atvirai, o ne pagal PR scenarijų. Vietos bendruomenių susitikimai, kur aptariamos konkrečios problemos, o ne abstrakti „žiniasklaidos ateitis”.
Naujienų festivaliai gali keisti žiniasklaidos ateitį – bet tik tada, kai nustoja bandyti atrodyti kaip „Davosas žurnalistams” ir pradeda elgtis kaip tikri susitikimai tarp žmonių, kurie gamina naujienas, ir žmonių, kuriems tos naujienos skirtos. Kol organizatoriai matuos sėkmę salės užpildymu ir socialinių tinklų pasiekiamumu, o ne tuo, ar žiūrovas po renginio labiau pasitiki žiniasklaida nei prieš jį – viskas liks gražia, bet tuščia ceremonija.
