Atmintis – ne tik asmeninis reikalas

Turbūt esate pastebėję, kad šeimos susibūrimuose kiekvienas prisimena tą patį įvykį visiškai skirtingai. Vienas brolis tvirtina, kad tėtis buvo piktas, kitas – kad tiesiog pavargęs. Mama sako, kad viskas buvo gerai, o jūs prisimenate ašaras. Ir visi esate teisūs – savaip. Dabar įsivaizduokite tą patį reiškinį, bet milijonų žmonių mastu. Štai kas yra kolektyvinė atmintis, ir ji yra neįtikėtinai sudėtinga!

Prancūzų sociologas Maurice Halbwachs dar XX amžiaus pradžioje pastebėjo, kad žmonės prisimena ne izoliuotai – mūsų atmintis formuojasi grupėse. Šeimoje, bendruomenėje, tautoje. Tai reiškia, kad tai, ką „prisimename”, dažnai yra kolektyvinis konstruktas, o ne grynai asmeninė patirtis.

Kodėl ta pati istorija skamba taip skirtingai?

Čia prasideda tikrai įdomu. Skirtingos visuomenės tą patį istorinį įvykį prisimena per savo patirties prizmę – ir tai visiškai natūralu. Antrasis pasaulinis karas Vokietijoje, Lenkijoje ir Rusijoje yra trys skirtingos istorijos, nors kalbame apie tuos pačius metus ir tuos pačius mūšius. Kiekviena tauta akcentuoja tai, kas jai buvo svarbiausia – kančią, pergalę, gėdą ar heroizmą.

Tam įtakos turi keletas dalykų:

• Valdžios naratyvai – valstybė aktyviai formuoja, ką mokyklose dėstoma, kokie paminklai statomi, kokios datos švenčiamos.
• Žiniasklaida – kaip įvykiai aprašomi, kokios nuotraukos pasirenkamos, kas cituojamas.
• Tarpkartinis perdavimas – seneliai pasakoja vaikams, o tie – savo vaikams, ir kiekvienoje kartoje istorija šiek tiek keičiasi.
• Emocinė reikšmė – trauminiai įvykiai įsirėžia giliau, bet ir iškraipomi labiau.

Trauma ir tyla – kai atmintis nutyla

Yra ir kita pusė – kolektyvinė amnezija. Visuomenės kartais pasirenka neatsiminti. Arba tiksliau – aktyviai vengia tam tikrų atminčių, nes jos per skausmingos, per gėdingos ar per sudėtingos. Pokario Vokietija ilgus dešimtmečius kovojo su tuo, kaip kalbėti apie holokaustą. Lietuva vis dar ieško būdų, kaip sąžiningai aptarti sudėtingus karo metų puslapius.

Psichologai tai vadina kolektyvine represija – grupė, kaip ir individas, gali „užblokuoti” tam tikras atmintis. Bet jos niekur nedingsta. Jos išlenda per kartų konfliktus, per meną, per politinius debatus.

Socialiniai tinklai – atminties revoliucija ar chaosas?

Šiandien kolektyvinė atmintis formuojasi greičiau nei bet kada anksčiau – ir tai yra ir nuostabu, ir šiek tiek bauginanti. „Twitter” revoliucijos, virusiniai vaizdo įrašai, kolektyviniai protestai – visa tai įsirašo į visuomenės atmintį realiu laiku. Bet kartu atsiranda ir problema: algoritmai rodo skirtingiems žmonėms skirtingą tikrovę. Dvi grupės gali stebėti tą patį įvykį ir po metų turėti visiškai priešingas jo versijas – ir abi tikės, kad jų atmintis teisinga.

Tai nėra nauja problema, bet internetas ją sustiprino iki neregėto masto. Kolektyvinė atmintis fragmentuojasi į daugybę paralelių „tiesų”.

Kai atmintis tampa kovos lauku

Galiausiai – ir tai galbūt svarbiausia – kolektyvinė atmintis niekada nėra neutrali. Ji visada yra politinė. Kas kontroliuoja praeitį, tas turi įtakos dabarčiai. Paminklų griovimas, istorijos vadovėlių perrašymas, atminimo dienų įvedimas ar panaikinimas – tai ne tik simboliniai gestai. Tai kova dėl to, kaip visuomenė save supranta ir kur ji eina.

Todėl kai kitą kartą išgirsite du žmones ginčijantis dėl to, „kaip iš tikrųjų buvo” – žinokite, kad jie tikriausiai abu kalba tiesą. Savo grupės, savo patirties, savo atminties tiesą. Ir galbūt svarbiausia ne tai, kuris iš jų teisus, o tai – ar jie apskritai gali vienas kitą išgirsti. Kolektyvinė atmintis geriausiai funkcionuoja ne tada, kai yra vieninga, o tada, kai yra sąžininga – su visais savo prieštaravimais, skausmu ir sudėtingumu. Tik tokia atmintis iš tikrųjų moko.