Prieš kelerius metus sunku būtų buvę įsivaizduoti, kad naujienų festivalis taps vieta, kur žurnalistai, blogeriai ir paprasti žmonės su telefonu rankose sėdi prie vieno stalo ir kalbasi kaip lygūs. Bet būtent tai vyksta vis dažniau – informacijos centrai, ilgą laiką buvę griežtai struktūrizuotos institucijos su savo hierarchija ir protokolais, pamažu atsiveria kitokiam bendravimo formatui.
Pati idėja skamba paprastai: sukurti erdvę, kur nebūtų filtruojama, kas gali kalbėti apie naujienas ir kaip. Ne redaktorius sprendžia, kas verta dėmesio, o pati bendruomenė. Skamba chaotiškai, ir iš dalies taip ir yra – bet būtent tas chaosas dažnai atskleidžia dalykus, kurių tradicinė žiniasklaida tiesiog nepastebi arba nepastebi laiku.
Kodėl tai vyksta dabar
Informacijos srautas pasikeitė greičiau, nei institucijos spėjo prisitaikyti. Žmonės nebesitenkina laukimu, kol oficialus pranešimas pasieks redakciją, o iš ten – skaitytoją. Naujienos gimsta gatvėje, socialiniuose tinkluose, atsitiktiniame pokalbyje, ir tik vėliau, jei apskritai, patenka į „rimtą” spaudą. Informacijos centrai tai pastebėjo – ne todėl, kad staiga tapo progresyvūs, o todėl, kad kitaip prarastų ryšį su auditorija.
Festivaliai, apie kuriuos kalbame, atsirado kaip bandymas sujungti šiuos du pasaulius. Vienoje pusėje – patyrę žurnalistai, žinantys, kaip patikrinti šaltinį. Kitoje – žmonės, kurie pirmieji fiksuoja įvykius, bet neturi nei laiko, nei noro laikytis redakcinių standartų. Nė vienas iš jų per daug nesikeičia, bet abu pradeda geriau suprasti, ką reiškia dirbti kitokiu tempu.
Cenzūros klausimas – ne toks paprastas, kaip atrodo
Pavadinimas „be cenzūros” gali klaidinti. Tai nereiškia, kad viskas leidžiama be jokios atsakomybės. Veikiau kalbama apie tai, kad sprendimas, kas verta viešumo, nebekyla iš vienos institucijos, o formuojasi dialogo metu. Kartais tai baigiasi geresniu rezultatu – daugiau perspektyvų, mažiau vienpusiškumo. Kartais – painiava, kai skirtingi pasakojimai apie tą patį įvykį prieštarauja vienas kitam ir niekas nesiima galutinai nuspręsti, kuris teisus.
Informacijos centrai, dalyvaujantys šiuose renginiuose, priėmė nemažai kritikos būtent dėl to. Kai kurie žurnalistai sako, kad tokia formatas silpnina profesijos standartus. Kiti mato jame galimybę – ne pakeisti tradicinę žurnalistiką, o papildyti ją balsais, kurių anksčiau tiesiog nebuvo girdėti.
Ką tai reiškia paprastam skaitytojui
Tam, kas tiesiog nori sužinoti, kas vyksta, festivalio formatas gali atrodyti keistokai – nėra vieno šaltinio, kuriuo galima aklai pasitikėti, tenka pačiam susidėlioti vaizdą iš kelių pusių. Bet gal tai ir yra sąžiningiau, nei apsimesti, kad viena institucija visada žino geriausiai.
Panašu, kad tokie festivaliai neišnyks – priešingai, jų daugės, nes žmonės vis mažiau linkę pasitikėti vienu balsu, kad ir koks autoritetingas jis būtų.
Vietoj taško – dar viena mintis
Galbūt viskas, kas čia vyksta, nėra tiek apie cenzūrą ar jos nebuvimą, kiek apie pasitikėjimą – kas jį turi, kas jį prarado ir kaip jį galima atkurti kitu būdu. Informacijos centrai, atsivėrę neformaliam formatui, tarsi pripažįsta: vieno teisingo pasakojimo nebėra, o gal ir niekada nebuvo. Liko tik bandymas susikalbėti, net jei tas bandymas kartais atrodo netvarkingas.
